- Anime
- Kinas
- Filmų apžvalgos
Dėl pandemijos beveik visas filmų gyvenimas persikėlė į internetą. Geriausiai tai turėjo įtakos žiūrint pilnametražį anime, kurio auditorija įprastuose kino teatruose pasirenkama retai. Tačiau anime vis dar mažai reklamuojasi, o dalis potencialios auditorijos praeina pro šiuos naujus produktus.
Prisiminkime plačiaekranio nepasiekusią fantastišką anime, kurios Rusijos premjeros šiais sunkiais metais internetinėse platformose įvyko pastaraisiais mėnesiais. Ne visi jie vienodai geri, bet kiekvienas filmas atskirai nusipelno mūsų – ir jūsų – dėmesio.
Stebuklų šalyje
Gimtadienio stebuklų šalis
Kokie stebuklai vyksta Akane gyvenime! Net ryte ji nerimavo dėl draugo išdavystės, o dabar su savo ekscentriška teta klajoja po pasakų šalį su milžiniškais paukščiais, protingomis katėmis, alchemikais ir fėjomis! Pasirodo, Akane yra žalio vėjo deivė. Ir tik ji gali išgydyti princą ir išgelbėti stebuklingą žemę nuo sausros.
Nuo pat pradžių „Stebuklų šalyje“ tvyrojo skandalingumo aura. Viskas prasidėjo nuo garsaus menininko Iljos Kuvšinovo kvietimo sukurti personažo dizainą. Kuvšinovas anksčiau buvo apkaltintas fotografijų eskizavimu, o po „Signalo“ studijos. MD pristatė būsimo filmo koncepcijos meną, o kaltinimai neoriginaliais meniniais sprendimais pasipylė ant jo.
Tačiau net ir be Kuvšinovo „Stebuklų šalyje“ ji net pusės nesurinko pinigų, kurie leistų projektui atsipirkti. Ir problema ne Kuvšinove – juolab kad jo darbų antraeilis pobūdis yra perdėtas, o už Rusijos ribų menininkui tokios pretenzijos nekeliamos. Ne, pagrindinė „In Wonderland“ komercinės nesėkmės problema yra silpnas scenarijus ir netinkama padėtis.
„Stebuklų šalyje“ siužetas ir žinutė orientuota į vaikus, o ne į ankstyvą paauglystę. Herojės (kuri vadinama Išrinktuoju dėl aplinkybių, o ne dėl to, kad ji tikrai kažkuo ypatinga) klajonės primena vaikiškas nuotykių istorijas, tokias kaip „Stebuklingos žemės riešutų plunksnos“ ar „Ozo burtininkas“. Tačiau tuo pačiu reklaminė kampanija buvo labiau orientuota į paauglius, nors akivaizdu, kad filmas paaugliams neturi ką pasiūlyti.
Čia nėra ryškių ir gilių personažų – net piktadarių, nors ir atrodo naudingiausiai kitų herojų fone. Filmo prasmė telpa į maksimas „Nedaryk blogo“ ir „Pažiūrėk, koks gražus pasaulis“ (nors 95 proc. herojės būna kitoje visatoje). Siužeto linijos prasideda ir baigiasi, atsiranda iš niekur ir niekur nedingsta. Ir neįprastos spalvingos šalys, kurias Akane aplanko su kompanija, galų gale yra ne kas kita, kaip gražus fonas labai, labai, labai nuobodžiams veiksmams. Na, pavyzdžiui, monotoniški susirėmimai su antagonistais, susirėmimai tavernoje ar nešvankūs dialogai.
Kaip bebūtų keista, geriausiai įsimena personažų dizainas... tačiau tai negalioja pagrindiniams veikėjams. Akane ir jos teta atrodo taip paprastai, kad šio filmo prisiminimuose jas pakeis tik neryškūs siluetai. Puiki kokybė šnipui ar detektyvui, bet lemtinga centriniams pasakos veikėjams.
Ji pamatė dangų
Sora no Aosa arba Shiru Hito yo